Kokie šiandienės literatūros ir vaikų žaidimų veikėjai vadinami šlykštukais, blogiukais ir baisiu-kais, tiksliai nežinau, tačiau nujaučiu, kodėl lietuvių kalbos žodyne atsirado visi šie mažybiniai maloniniai žodeliai: jie sukurti tam, kad vaikai nuo mažų dienų pratintųsi prie blogio, bjaurumo, vulgarumo ir baisybių, neva tai tik jaukūs ir žaismingi kasdienybės palydovai, neišvengiami gyvenimo reiškiniai. Kol vaikas užaugs, jis jau bus su tais šlykštukais ir blogiukais apsipratęs, susitaikęs, net juos pamilęs... Tokia nuostata justi visuose ginčuose dėl vaikų apsaugos nuo žalingo žiniasklaidos poveikio ir žmogaus teisių - už„teises" luošinti sielas nuo mažumės aršiausiai grumiasi partija, valdžiusi ir „tvarkiusi" viso pasaulio beteisių valstybes. Kad tie šlykštukai ir baisiu-kai - ne vien žodeliai, tačiau tikrovėje egzistuojantys objektai, kaip niekur kitur akivaizdu Palangoje, nes didelė dalis reprezentacinės J. Basanavičiaus gatvės skirta būtent vaikų poreikiams: tai, kas šioje gatvėje nėra kavinės, barai, restoranai ar paplūdimio reikmenys, yra prekės, žaislai ir žaidimų aikštelės vaikams. Tačiau kokie tai žaislai! Dešimtys metrų plastmasės ir putplasčio, ištisos sienos rėksmingų, neestetiškų, „graužiančių" akis spalvotų abejotinos kokybės kiniškų žaislų, kurie kažin ar chemiškai ištirti. Ir kas gi įstengtų ištirti šioje neregėto masto prekyvietėje, kokia dabar yra J. Basanavičiaus gatvė Palangoje, pardavinėjamus „šlykštukus" ir„baisiukus", nors nuolat girdime, kad įvežami į Lietuvą„nuodingi" gaminiai neva patvirtinti dokumentų. Dauguma šių gaminių pirmiausia ir keliauja į vaikų burneles - kaipgi nepalaižius rožinio krokodilo, nepamėginus nukąsti straublio citrinų spalvos mamutui ar galvos varlės pavidalo storuliui? Net miestų turgaviečių kioskai su panašiomis prekėmis stovi kur nors pakraštyje, o garsiausią Lietuvos kurortą pristatanti gatvė - ištisa kičo paroda (o dar svajojama apie užsienio turistų antplūdį!). Jau pačioje J. Basanavičiaus gatvės pradžioje, šalia šiurpinančių Kurhauzo griuvėsių ir degėsių (akivaizdžiausio mūsų laikų blogio, gobšumo ir apsileidimo simbolio), sukasi žaislinio traukinuko vagonėliai - vulgarių spalvų ir formų gaminiai. Gal ir linksma, jei nebūtų liūdna, kad tas pigus kičinis traukinukas sukasi taip žiauriai suniokoto architektūros paveldo fone. Tačiau tai tikras pasityčiojimas iš mūsų gintarinio pajūrio ir paminklo apsileidusiems lietuviams demonstravimas. O, kad J. Basanavičiaus gatvėje styrotų tik šis vienas griuvėsis! Kadaise buvęs įmantriai modernus architekto Ginto Telksnio projektuotas restoranas „Banga" pačioje pagrindinės miesto gatvės pradžioje dabar paverstas sandėliu, prie kurio šliejasi kartono, plastmasės, faneros iškabos ir neaiškios paskirties prekystaliai. O kitame gatvės gale, netoli jūros, stūkso suniokotas, sudegintas, užkaltais langais rūmas - buvęs iškilus klasicistinio stiliaus grafų Tiškevičių statytas namas. Prie jo, išpjovus senus pajūrio medžius (triukšmelis dėl jų nuaidėjo ir nutilo), bilda mirguliuoja olandų įrengtas visokiausių bjaurybių ir baisybių pilnas „pramogų parkas". Mugių karuselės, paplūdimio prekės neatitinka pasaulio kokybės standartų. Tad kai pagrindinė gana brangaus kurorto gatvė kimšte prikimšta tokių „grožybių", įskaitant ir apgailėtinus gintaro gaminius, kurie įvardijami kaip „liaudies menas", kai kiekvienam svečiui akivaizdu, į kokio išsivystymo lygio, nors ir į „brangininkų", šalį jis pakliuvo - nėra ko tikėtis užsieniečių antplūdžio. Yra Palangoje ir stambesnių „šlykštukų", nei prekės ir žaidimai centrinėje gatvėje. Dėl to vis patriukšmaujama, teisėtvarkai pasiskundžiama, kyla skandalų, kurie greitai nurimsta po išvados „nesant nusikaltimo sudėties". Buvusio Palangos jaukumo ir savitumo pagrindas - medinė XX a. pradžios architektūra - nyksta akyse, o dar išlikusių vilų pasakiški bokštai ir bokšteliai (tarsi K. Šimonio paveikslų improvizacijos) keliauja j Anapilį, kaip ir tas aplūžęs, dilgėlėse skęstantis garsusis „Anapilis". Tai, kas buvo kurta seniau, stovi nenaudojama, apleista, nepritaikyta, o šalia statomi vis nauji „griozdai": tai koks nors „fabrikas", tai stiklinis puodas, tai cementinė dėžė. Ypač „žavus" namas - fabrikas, intensyviai statomas Meilės alėjoje, kopose priešais „Žuvėdros" sanatoriją. Ar šių pastatų užsakovai ir kūrėjai jau augo „šlykštukų" ir„baisiukų" aplinkoje? Kas formavo prastą jų meninį skonį, gėrio ir blogio supratimo kriterijus? Kokį pasaulį nori matyti tie „plastmasiniai" žmonės, kurie išilgai J. Basanavičiaus gatvės, ligi pat jūros sustatė įmantriai suraitytus, šleivus, žąsies pavidalo ir ką tik išperėto viščiuko spalvos žibintus? Tiesa, pagrindinėje gatvėje nematytais rausvais žiedais žydi jauni kaštonai, tačiau čia augę senieji - unikalūs šimtamečiai gamtos kūriniai su tirštomis lajomis, galingais, it neregėtų formų skulptūros kamienais, sunaikinti be pėdsako. Argi nevertėjo palikti tokios retenybės, eksponuoti bent jau vieną kitą seną medį, kad vaikai ir svečiai galėtų „pasidyvyti"? Dabar tie vargšai išpjautieji medžiai, paversti lakuotomis„skulptūromis"- undinėmis, velniais ir katinais, - puošia vienos užeigos interjerą... Laimė, dar yra Palangoje oazių sielai ir akims. Tai ne tik amžinoji ošianti jūra su gražuoliu tiltu, nemokami saulėlydžiai, „stabmeldžių teatras" su patogiais suolais žiūrovams prie centrinio tako, bet ir fantastiškas žmogaus rankų ir gamtos kūrinys - rūmų parkas. Ačiū grafams Tiškevičiams, ačiū landšafto architektui prancūzui Andrė, ačiū rūpestingiems parko puoselėtojams, neįsileidžiantiems į šį gamtos ir žmogaus sukurtą stebuklą Palangą apnikusių „šlykštukų" ir „baisiukų". Palangos gėlininkai verti aukščiausių pagyrimų. Gėlynai išpuoselėti, dera jų spalvos ir faktūros tiek mieste, tiek privačiose valdose. Amžinajame ginče - ar paklausa daro įtaką pasiūlai, ar pasiūla paklausai - pasiūla turėtų būti aukščiau, nei paklausa. Deja. Niekalas brukamas visiems, net tiems, kurie jo kratosi. Kad tik tie Palangos„šlykštukai"nesi-daugintų, neplistų, bent jau nepersimestų į Neringą, kuri ir taip turi neišbrendamų problemų. Kaip ir visa Lietuva.